Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“. Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos“. Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“
Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.
Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“
Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“. Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“. Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. (Jn 11, 1-45).
PRISIKĖLUSIŲJŲ GYVENIMAS
Jėzus verkia savo bičiulio Lozoriaus… Šios ašaros – tai savotiškas Jėzaus maištas, nuostabus draugo, atsisakančio priimti draugo mirties faktą, išdidumas. Meilė visuomet lieka išdidi, iki tos akimirkos, kai išgirsta kvietimą: „Išeik!“
Kiekvienas mūsų gali būti pavadintas Lozoriumi,- esame mylimi ir sergantys, o mūsų išganymas yra Dievo verksmas. Dievas visuomet lieka ištikimas, todėl, jei jau turime teisę sakyti, kad Dievas yra mūsų draugas, tada mūsų vardas yra Amžinai Mylimas.
Kalbėdami apie Dievą, mes visuomet privalome suprasti, kad tuo pačiu liudijame ir prisikėlimą. Mirtis iš tikrųjų taiko į mūsų pasitikėjimą Dievu: ji atima iš Dievo Jo vaikus, pagrobia Jo turtą, sumenkina Dievą, palikdama Jį be tų, kuriuos Jis myli. Jei taip būtų per amžius, tada Dievas nebebūtų Dievu. Jis tikrai, anot paties Jėzaus palyginimo, būtų „mirusiųjų Dievas“. Tačiau per visą Šventąjį Raštą, tarsi raudona gija, eina mintis: „Dievas yra ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas, nes visi jam gyvena“. Kaip tik todėl Jėzus ir prabyla į Mortą: „Tavo brolis prisikels!“
Žinoma, šie žodžiai Mortai galėjo atrodyti tik kaip dar viena guodžianti frazė, kurių ji tomis dienomis prisiklausė tikrai nemažai, todėl į Jėzaus posakį ji atsiliepė su savotišku nusivylimu: „Žinau, kad jis prisikels paskutinę dieną“. Tai žodžiai, kuriais mes stipriname save, palydėdami savo artimuosius į amžinybę, tačiau juose galima išgirsti ir savotišką kartėlį: „Taip, žinau apie prisikėlimą, bet paskutinė diena taip toli, o skausmas ir ilgesys širdį gniaužia dabar“.
Jėzus, suvokdamas Mortos skausmą, prabyla: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“. Šiame posakyje žodžių tvarka nėra atsitiktinė: pirma prisikėlimas, o paskui – gyvenimas. Visa tai įvyksta ne paskutiniąją dieną, bet dabar, šią akimirką. Prisikėlimas – tai patirtis susijusi ne vien su ateitimi, bet ir su dabartimi. Pirmiausia prisikelti turi gyvieji, o ne mirusieji. Jėzus moko mus, kad yra skirtinga mirtis ir yra skirtingas gyvenimas. Kaip Lozorius „užmigo“, taip ir mes labai dažnai gyvename miegodami. Egzistuoja miręs gyvenimas, tas, kurį siekdami išsaugoti, užsidarome savo egoizme, ir yra prisikėlusiųjų gyvenimas, apie kurį apaštalas Paulius sako: „Mus, mirusius nusikaltimais, Dievas prikėlė gyventi su Kristumi“. Tikras prikeltasis yra ne Lozorius, sugrąžintas į laikinąjį gyvenimą, bet jo seserys Betanijoje bei visi Kristaus tikintieji, perėję į Kristaus gyvenimą, ir tai įvyksta jau dabar.
Mes, remdamiesi savo patirtimi, tvirtiname, jog žinome, kas yra gyvenimas. Gyvenimas – tai duona ir stebuklai, žemės dulkės ir meilė. Gyventi, reiškia: kvėpuoti, juoktis, mylėti, džiaugtis, kovoti su mirtimi, laimėti ir pralaimėti, o taip pat ir su begaline kantrybe viską pradėti iš naujo. Tačiau yra ir prisikėlusiųjų gyvenimas, paties Kristaus gyvenimas, kurį apaštalas Paulius pavadino: „Man gyvenimas – tai Kristus“. Gyventi su Kristumi – tai leistis pagaunamiems gailestingumo, mokėti verkti ir užjausti, mylėti tiesą ir teisingumą, pripildyti savo gyvenimą tuo, kas išlieka amžiams, pripildyti savo gyvenimą Dievu.
Iš tikrųjų tada nebereikia kalbėti apie prisikėlimą, nes mes jau gyvename prisikėlusiųjų gyvenimą…
(Mons. Adolfas Grušas)
Nuotrauka: Penktasis Gavėnios sekmadienis - RV
